Vėžių auginimas, dar žinomas kaip akvakultūra, daugelyje šalių tapo svarbia pramonės šaka, nes suteikia galimybę auginti vėžius, kad būtų patenkinta didėjanti šio skanėsto paklausa, nepažeidžiant natūralios vėžių populiacijos.

Vėžius auginančios įmonės taiko skirtingus metodus, kurių pasirinkimas priklauso nuo vėžių rūšies, taip pat nuo vietos ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės situacijos. Vienas iš populiariausių būdų – vėžius patalpinti į vandenį pakrantės ir žuvininkystės ūkiuose, kur juos būtų galima lengvai pasiekti auginti ir parduoti.

Ūkyje auginamų vėžių maistas gali būti įvairus , tačiau dažniausiai jį sudaro žuvies maisto, javų, sojų pupelių ir kitų augalinių produktų mišinys. Kadangi vėžiai yra gana veiksmingi maisto virškintuvai, jų auginimas gali būti efektyvesnis išteklius nei auginant žuvis.

Vėžių auginimas taip pat gali būti vertingas indėlis į aplinkos apsaugą, nes sumažina spaudimą natūralioms vėžių populiacijoms ir gali padėti sumažinti vandens taršą. Be to, naudojant vėžių auginimą, galima kontroliuoti jų plitimą ir neleisti invaziniams vėžiams patekti į natūralią aplinką.

Apskritai vėžių auginimas yra verslo sektorius, teikiantis ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą, tačiau jis taip pat gali sukelti problemų, pavyzdžiui, gyvūnų sveikatos ir gerovės, taip pat taršos rizikos. Svarbu įgyvendinti racionalią ir tvarią vėžių auginimo praktiką, kad šios galimybės būtų maksimaliai padidintos ir neigiamas poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis.